Iššūkis Lietuva – Graikija 2020. Ar važiuosim?

Kol dviračių žygis iki Graikijos ir atgal atrodė kažkur toli, visą dėmesį skyriau pusmaratoniui. Tikslai aukšti, darbo įdėti reikia daug. Aišku, viskas prieš karantiną…

Jei dalis žmonių dabar džiaugiasi numuštu tempu, tai dar nesutikau bėgiko, kuriam tai patiktų. O man visai patinka. Svarbiausia, kad nejaučiau liūdesio dėl įdėtų pastangų ir prarastos galimybės parodyti rezultatą, nepraradau motyvacijos judėt ir bendrai – jaučiuosi ramus. Jei kyla dvejonės, kad neįdėjau daug pastangų, todėl neturėjau priežasties nusivilt, tai 5 kartus per savaitę kryptingai bėgau (po ilgo laiko su treneriu), 2 kartus dariau pratimus kūnui stiprinti, jau nekalbu apie kasdienes mankštas, kokybišką poilsį ar mitybą. Kai pradėjau klaust savęs, kodėl man neliūdna, tai supratau, jog sportuoju ne tam, kad turėčiau gerą trasos įveikimo laiką, o tam, kad tapčiau ištvermingesniu, ramesniu, tvirtesniu – geresniu. Trasos rekordai tik šalutinis produktas. Labai paprasta.

Pasiruošimas

Jei bėgimai tikrai uždaryti, tai dviračių žygis vis dar atviras klausimas. Kelionė visai didelis reikalas, todėl nestebina kasdienis dėmesys, pastebėjimai, patarimai ar nuomonė dėl būsimo (o gal nebūsimo) žygio. Mano galvoj jo nebus, o jei bus, tai maloni staigmena. Problema ta, kad neaišku, kaip elgtis su įranga. Jei dėl treniruočių viskas puiku, tai pirkti brangią kelionės įrangą, kurios gal neprireiks, nėra visai logiška. O nusipirkti ir pasibandyti reikėtų. Va, taip ir gyvenu su savaitinėmis ataskaitomis ir prognozėmis iš kitų apie valstybių karantino švelninimus, sienų atidarymą. Neišvengiu ir savo galimybių įvertinimo.

Treniruotės

Kol nenutraukė bėgimo varžybų visas dėmesys buvo skirtas bėgimui. Prieš tai dviračiu važinėjęs nebuvau, todėl tokios treniruotės buvo įdomi patirtis. Turėjom planus kelionėje per dieną nuvažiuoti apie 100 km taigi (5 – 6 h minimo). Pirmi išvažiavimai skaudančiu užpakaliu po 20 – 30 km ir  pakankamai didelių pastangų reikalaujantis  20 km/h tempas. Dabar tokį tempą palaikyti vieni niekai, o ir įveiktas pirmas 100 km visai nepasirodė baisus. Pats važiavimas dviračiu kasdien tampa mielesnis. Dar reikėtų daug važinėtis, nes užtikrintumo nejaučiu. Supratau, kad mano dviračiu važiuoti bekele yra absoliuti kančia. Tuo pačiu pajaučiau didžiulę vėjo daromą įtaką. O ką jau kalbėt apie vairuotojus: stipriai jaučiu, kurie patys yra ant dviračio sedėję, o kuriems esu tik kliūtis kelyje.

Iššūkiai

Juokinga, bet mūsų dviračių žygyje pats važiavimas dviračiu yra tik maža dalis. Reikia nepamiršt nakvynių palapinėje, maisto ruošimo, higienos. Esu prisiklausęs gražių istorijų apie žmonių norą padėt keliautojams: patarimus, pamaitinimą, nakvynę. Dėl COVID-19 galim tapti atstumiantys. Na, dar ir dėl blogo kvapo, jei neišeis palaikyt higienos. Jau dabar aišku, kad viskas nebus taip, kaip turėjo būt prieš virusą. Pliusas tas, kad man tokie nuotykiai patinka. Dabar turim būti lankstūs dėl išvykimo datos ar maršruto keitimo, o kelionės metu turim būti pasiruošę greitai grįžti. Ką tik pajaučiau, kad tikrai varysim.

Kodėl rašau?

Kokia šito įrašo esmė? Nežinau… Jau daugiau nei mėnesį nesilankau socialiniuose tinkluose, tad pagalvojau gal atėjo tinkamas metas kažką parašyti? Gal tai yra treniruotė tekstų rašymui kelionės metu? Gal atėjo laikas pasvajot? O gal jokios esmės ir nereikia ieškot. Viliuosi, kad tekstas apie dviračių kelionę nėra paskutinis. Tuo pačiu tikiuosi, kad jūs tokie pat ramūs.

P.S. Turėjom paminėjimo vertą situaciją. Per karantino sušvelninimą susitikom pasivažinėt su kelionės draugu. Važiuojant pradėjau juoktis. Paklausiau, ar jis mato situacijos absurdiškumą? Vienas kito nematėm ilgą laiką, oras puikus, važiuojam gražiom vietom, valgom ledus, o kalbam tik apie kelionę ir kaip bus smagu tas ar anas. Dabar yra smagu! Ai, atsiminiau. Vienas iš pagrindinių Graikijos kelionės tikslų yra parodyt sau, kad man nereikia jokios kelionės, kad jausčiausi gerai.