/widgets.js";var sz=d.getElementsByTagName(s)[0];sz.parentNode.insertBefore(z,sz)}(document,"script","zb-embed-code"));

Norvegijos kalnai Rašyti komentarą

Pavasarį keitė vasara, kuri prabėgo lyg akimirka, ir atėjo lauktas ruduo. Jam buvau pasiruošęs, bet visai netikėta buvo žiema užklupusi stipriomis pūgomis. Po žvarbios žiemos sekė ruduo. Kaip? O ir šie metų laikai pasikeitė per keturias valandas. Per keturias kopimo valandas. O dabar nuo pradžių.

debesysMokausi gyventi šia akimirka, bet kol kas galvoje yra tik supratimas, o ne įgyvendinimas. Kalnus pamilau iš pirmo žvilgsnio, tad numatytos naujos kelionės laukimas persipynė su maloniais senos kelionės prisiminimais, kurie mėtė mane tarp praeities ir ateities iki kol pakilo lėktuvas. Galiu atsipalaiduoti ir žiūrėti pro langą į už debesų besileidžiančią saulę.

Į Norvegiją nusileidome sutemus, tad nieko ypatingo pro langą nepamačiau. Ir gerai. Tai, ką išvydau tik atsimerkęs, privertė greitai išsitraukti telefoną ir fotografuoti (nežinau, kokiu tikslu fotografuoju, bet jau kitaip negaliu..) Aš buvau nedideliame kaimelyje, kurį iš visų pusių supo kalnai ir vanduo. Vanduo banguojantis, vanduo putojantis, nuo kalnų besileidžiantis ir subėgantis į galingą upę ir, pats nemaloniausias, vanduo stipriai krentantis iš dangaus. Lietaus labiausiai ir nelaukėm, nes norim LIPT.

Kaip gerai, kad buvo galimybė sėsti į mašiną ir važiuot. Važiavom, dairiausi ir traukiau vaizdą į save, o tik aprimus lietui šokdavom į lauką. Paskutiniu metu taip nemėgstu vietų, kuriose daug žmonių, tad ten esanti ramybė man puikiai tiko. Nedideli kaimai ir daug daug daug gamtos. Dėl netikėto sniego uždarė kelią, tad nenuvažiavom į norimą vietą, bet matėm sniegą. Tai gerai. Buvau pasiilgęs.

Antrą dieną pranešė orus su mažiau lietaus. Nebuvo kitų minčių, reikia lipti. Apsivilkau, kaip tikėjausi, neperlijamus rūbus. Lyg ir viskas ko reikia. Lipom ramiai, bet abu esam gero fizinio pasiruošimo, tad ramus tempas susimaišė su noru pasiekti viršūnę ir virto pakankamai smagiu. Greitai nusimetėm po sluoksnį rūbų ir toliau po truputį šlapom tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Šilumą greitai pakeitė labai komfortabilus oras ir išlindome į kalnų aukštį, kuriame nebėra medžių. Buvau nemaloniai nustebintas, nes buvo apsiniaukę, lietus, kažkoks rūkas ir visai nemačiau atsiveriančių vaizdų. Na ką, lipam toliau ir galvojam apie šiltesnius rūbus pirštines ir sausus batus. Lietų keičia šlapdriba. Vėjas labai stiprus. Netoli snieguotos viršūnės. Tako vedančio į viršų nebėra, žengiam per iš sniego išsikišusius akmenis ir nenorom, bet vis aptariam galimybę nepasiekti viršūnės dėl stiprėjančios sniego audros.

Rūbai atsparūs vandeniui nėra atsparūs vandeniui, labai šalta, gąsdina vėjas, per audrą nieko nematom, smenga sniegas, akmenys slidūs – lipam toliau. Dingo visos problemos. Mes viršūnėje. Planas buvo perlipti per kalnus, bet kitoj pusėj skardis ir iš sniego supūstyti apgaulingi balkonai. Viršuje visai kitas pasaulis. Sunku suprasti, kaip galimi tokie dideli kontrastai vos už kelių valandų kopimo. Pabandau kažkiek pafotografuoti, bet jau seniai rankos nušalę ir nelabai kažkas gaunasi. Ieškom užuovėjos, kad galėtume išgerti arbatos, užvalgyti ir bėgti žemyn. Kažką atradom, ištvėrėm porą minučių ir pasileidom į apačią. Žemyn lipti daug sunkiau nei į viršų. Slidom, griuvom, stojomės ir lėkėm toliau.

Tikriausiai, apačioje buvo ne ką prastesnė lietaus audra, nes vandens daug daugiau ir teka nauji upeliai. Kelioms minutėms nustoja lietus, atsiveria puikūs vaizdai. O gal tiesiog pradėjo šilti kūnas ir buvo puiku. Esmė, kad buvo labai gerai. Grįžom labai savimi džiaugdamiesi. Gera būti lauke, kai šilta ir šviečia saulutė, bet toks oras pridėjo daug gerų prieskonių į mūsų trumpą kopimą.

Kaip galvojat, koks oras buvo dieną, kai reikia išvykti? Liko vos keli debesys, kurie, tikriausiai, nespėjo paskui kitus. Esu sugalvojęs, visose Europos šalyse nubėgti bent po penkis kilometrus. Pasimėgavau… Likusią laisvą valandą skyrėm žvejybai. Ne koks aš žvejys ir nieko pagauti nesitikėjau tiesiog džiaugiausi buvimu gamtoje ir puikiu oru.

Nuotraukos ar pasakojimai visai neatspindi realybės. Tai reikia patirti. Trys skirtingos dienos, per kurias gavau labai daug. Esu dėkingas Jonui už kompaniją ir jo šeimai už priėmimą ir rūpestį. Nuostabūs žmonės. Tikrai.

Kada ir kokie kalnai dabar laukia? Ai… Sakiau gyvensiu šia diena…

Galerija

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *